2010 m. vasario 3 d., trečiadienis

Skaičiuok iki 7...

 

     Kurį vakarą sėdėjom su drauge ir gurkšnojom karštą imbierinę arbatą. Sako, ten ir vyno turėjo būti. Aš jo nepajutau. Išgaravo matyt. Į vieną savo klausimų gavau atsakymą: "Matėmės prieš kelias savaites. Tokie svarbūs sprendimai taip greit nedaromi... Tai užima daug daugiau laiko". Pajutau, kaip tą akimirką kilstelėjau sučiauptų lūpų kampą. Nepatiko man toks atsakymas. O gal, tiksliau, nepatikėjau. 
     Jei atvirai, mano atsakymai ir sprendimai atsiranda dar prieš gimstant klausimams (matyt todėl kartais ieškau klausimų atsakymams, kuriuos žinau. Ar juos kuriu. Matyt todėl vis ieškau). Tik kol juos pareiškiu, praeina laiko. Kartais bandau atkalbėti save nuo tų atsakymų. Bandyti įrodyti, kad jie galbūt neteisingi. Ieškoti kažko kito, pamiršti, apleisti... Ir nors viduj, pačiame savęs centre stovi aiškus žinojimas, aplink jį šoka abejonės. Gražiai šoka, beje. Todėl tenka jas išmesti lauk iš tos šokių aikštelės. Visaip. Ir po truputį prisijaukinti savo atsakymus. Ar prijaukinti kitus prie jų :) Bet jų jau nebekeisti. Kai bus rezultatas, tada bus ir aišku, teisingas jis buvo ar ne.
      Nereikia tikėti mano atsakymais "Nežinau...", "Reikia pagalvoti"... Aš žinau. Tik dar nepripažinau jų sau. Ar kitiems.
     Duoti laiko ir truputį kartkartėm paspausti. Kad nusisukčiau ir šiek tiek supykčiau. Ir priartėčiau prie draugystės su jais. Ačiū.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą