Pavasariškų nuotaikų ryžiai su kukurūzais ir tunu

Paskutinis žiemos savaitgalis. Ir, žinot ką, - aš JAUČIU pavasarį. Pirmadienio saulė paskatino eiti namo ilgesniu keliu, uodžiant besibaigiančią žiemą ir besiartinantį pavasarį- tą pemainų drėgmę. Kai viskas teka, tirpsta... Eini ir šypsaisi. Na ir kas, kad pavasarinis paltas nešildo tiek, kiek žieminis (tačiau jis toks ryškus!). Na ir kas, kad rankos šiek tiek šąla be pirštinių (o šiandien jau nebe!). Na ir kas, kad pagrindinė spalva, kurią lauke matau aplinkui yra pilka. Na ir kas...

Aš jau svajoju, kaip greitai vakarais jau vėl bus galima sėdėti terasoje su taure vyno ar karštos arbatos puodeliu, gerti joje karštą rytinę kavą, prisėsti valandžiukei su knyga ir pyrago gabalėliu, ar rašyti darbus plevenant vėjui... Jau greitai...

Vakarienei nusprendžiau pasigaminti ryžius keptus su tunu ir kukurūzais. Greitas skanus karštas patiekalas, kuris gardus ir kaip šaltos salotos su majonezu.

Ryžiai su tunu ir kukurūzais

200 g ryžių

3 šaukštai sviesto

130 g tuno savose sultyse

140 g konservuotų kukurūzų

pipirų 

druskos

majonezo (šaltajam salotų variantui)

Išvirti ryžius. Kol ryžiai verda, keptuvėje ištirpinti sviestą, suberti kukurūzus. Apkepti ~5 minutes, kartkartėmis pamaišant. Nuo tuno nupilto sultis, susmulkinti ir sudėti į kukurūzus. Kepti dar ~5 minutes. Išvirusius ryžius nuvarvinti, suberti i keptuvę, sumaišyti su tunu ir kukurūzais, užberti pipirų ir pakepti dar kelias minutes. Skanaus!

Blynai su spanguolėmis

 

Kartais man reikia ženklų. Kad einu ten, kur man reikia; kad darau tai, ką noriu; kad pavasaris jau šalia; kad aš jaučiu... Kai jų nematau, nepastebiu (ar jie tiesiog laukia savo laiko, neskubėdami...), sukuriu juos pati. Ar tai būtų šypsena praeiviui, ar prisimenami sapnai, ar paskutinė varnelė dienotvarkėje, ar saldžiarūgštis blynų skonis, pažadinantis skonio receptorius. Jie nuramina. Ir parodo, kad rankose- visa, ko reikia.

Kartais reikia įsispirti sau patiems į sėdynę, kad išmoktume skristi. 

 Blynai su spanguolėmis

150 g miltų

100 ml pieno

2 kiaušiniai

4 šaukštai cukraus

4 šaukštai grūdėtos varškės

kelios saujelės spanguolių

1 šaukštelis kepimo miltelių

1 šaukštelis vanilinio cukraus

druskos 

aliejaus kepimui

Atskirti kiaušinio trynį nuo baltymo. Trynius išsuktisu cukrumi, vaniliniu cukrumi, pienu, maišant suberti miltus su kepimo milteliais. Įmaišyti grūdėtą varškę ir spanguoles. Baltymus su druska išplakti iki baltų putų, atsargiai įmaišyti į bendrą masę. 

Įkaitinti keptuvę, įpilti šiek tiek aliejaus. Dėti po šaukštą tešlos, apkepti kelias minutes, tuomet apversti ir apkepti kitą pusę.

Skaičiuok iki 7...

 

     Kurį vakarą sėdėjom su drauge ir gurkšnojom karštą imbierinę arbatą. Sako, ten ir vyno turėjo būti. Aš jo nepajutau. Išgaravo matyt. Į vieną savo klausimų gavau atsakymą: "Matėmės prieš kelias savaites. Tokie svarbūs sprendimai taip greit nedaromi... Tai užima daug daugiau laiko". Pajutau, kaip tą akimirką kilstelėjau sučiauptų lūpų kampą. Nepatiko man toks atsakymas. O gal, tiksliau, nepatikėjau. 

     Jei atvirai, mano atsakymai ir sprendimai atsiranda dar prieš gimstant klausimams (matyt todėl kartais ieškau klausimų atsakymams, kuriuos žinau. Ar juos kuriu. Matyt todėl vis ieškau). Tik kol juos pareiškiu, praeina laiko. Kartais bandau atkalbėti save nuo tų atsakymų. Bandyti įrodyti, kad jie galbūt neteisingi. Ieškoti kažko kito, pamiršti, apleisti... Ir nors viduj, pačiame savęs centre stovi aiškus žinojimas, aplink jį šoka abejonės. Gražiai šoka, beje. Todėl tenka jas išmesti lauk iš tos šokių aikštelės. Visaip. Ir po truputį prisijaukinti savo atsakymus. Ar prijaukinti kitus prie jų :) Bet jų jau nebekeisti. Kai bus rezultatas, tada bus ir aišku, teisingas jis buvo ar ne.

      Nereikia tikėti mano atsakymais "Nežinau...", "Reikia pagalvoti"... Aš žinau. Tik dar nepripažinau jų sau. Ar kitiems.

     Duoti laiko ir truputį kartkartėm paspausti. Kad nusisukčiau ir šiek tiek supykčiau. Ir priartėčiau prie draugystės su jais. Ačiū.