Pavasariškų nuotaikų ryžiai su kukurūzais ir tunu

Paskutinis žiemos savaitgalis. Ir, žinot ką, - aš JAUČIU pavasarį. Pirmadienio saulė paskatino eiti namo ilgesniu keliu, uodžiant besibaigiančią žiemą ir besiartinantį pavasarį- tą pemainų drėgmę. Kai viskas teka, tirpsta... Eini ir šypsaisi. Na ir kas, kad pavasarinis paltas nešildo tiek, kiek žieminis (tačiau jis toks ryškus!). Na ir kas, kad rankos šiek tiek šąla be pirštinių (o šiandien jau nebe!). Na ir kas, kad pagrindinė spalva, kurią lauke matau aplinkui yra pilka. Na ir kas...

Aš jau svajoju, kaip greitai vakarais jau vėl bus galima sėdėti terasoje su taure vyno ar karštos arbatos puodeliu, gerti joje karštą rytinę kavą, prisėsti valandžiukei su knyga ir pyrago gabalėliu, ar rašyti darbus plevenant vėjui... Jau greitai...

Vakarienei nusprendžiau pasigaminti ryžius keptus su tunu ir kukurūzais. Greitas skanus karštas patiekalas, kuris gardus ir kaip šaltos salotos su majonezu.

Ryžiai su tunu ir kukurūzais

200 g ryžių

3 šaukštai sviesto

130 g tuno savose sultyse

140 g konservuotų kukurūzų

pipirų 

druskos

majonezo (šaltajam salotų variantui)

Išvirti ryžius. Kol ryžiai verda, keptuvėje ištirpinti sviestą, suberti kukurūzus. Apkepti ~5 minutes, kartkartėmis pamaišant. Nuo tuno nupilto sultis, susmulkinti ir sudėti į kukurūzus. Kepti dar ~5 minutes. Išvirusius ryžius nuvarvinti, suberti i keptuvę, sumaišyti su tunu ir kukurūzais, užberti pipirų ir pakepti dar kelias minutes. Skanaus!

Blynai su spanguolėmis

 

Kartais man reikia ženklų. Kad einu ten, kur man reikia; kad darau tai, ką noriu; kad pavasaris jau šalia; kad aš jaučiu... Kai jų nematau, nepastebiu (ar jie tiesiog laukia savo laiko, neskubėdami...), sukuriu juos pati. Ar tai būtų šypsena praeiviui, ar prisimenami sapnai, ar paskutinė varnelė dienotvarkėje, ar saldžiarūgštis blynų skonis, pažadinantis skonio receptorius. Jie nuramina. Ir parodo, kad rankose- visa, ko reikia.

Kartais reikia įsispirti sau patiems į sėdynę, kad išmoktume skristi. 

 Blynai su spanguolėmis

150 g miltų

100 ml pieno

2 kiaušiniai

4 šaukštai cukraus

4 šaukštai grūdėtos varškės

kelios saujelės spanguolių

1 šaukštelis kepimo miltelių

1 šaukštelis vanilinio cukraus

druskos 

aliejaus kepimui

Atskirti kiaušinio trynį nuo baltymo. Trynius išsuktisu cukrumi, vaniliniu cukrumi, pienu, maišant suberti miltus su kepimo milteliais. Įmaišyti grūdėtą varškę ir spanguoles. Baltymus su druska išplakti iki baltų putų, atsargiai įmaišyti į bendrą masę. 

Įkaitinti keptuvę, įpilti šiek tiek aliejaus. Dėti po šaukštą tešlos, apkepti kelias minutes, tuomet apversti ir apkepti kitą pusę.

Skaičiuok iki 7...

 

     Kurį vakarą sėdėjom su drauge ir gurkšnojom karštą imbierinę arbatą. Sako, ten ir vyno turėjo būti. Aš jo nepajutau. Išgaravo matyt. Į vieną savo klausimų gavau atsakymą: "Matėmės prieš kelias savaites. Tokie svarbūs sprendimai taip greit nedaromi... Tai užima daug daugiau laiko". Pajutau, kaip tą akimirką kilstelėjau sučiauptų lūpų kampą. Nepatiko man toks atsakymas. O gal, tiksliau, nepatikėjau. 

     Jei atvirai, mano atsakymai ir sprendimai atsiranda dar prieš gimstant klausimams (matyt todėl kartais ieškau klausimų atsakymams, kuriuos žinau. Ar juos kuriu. Matyt todėl vis ieškau). Tik kol juos pareiškiu, praeina laiko. Kartais bandau atkalbėti save nuo tų atsakymų. Bandyti įrodyti, kad jie galbūt neteisingi. Ieškoti kažko kito, pamiršti, apleisti... Ir nors viduj, pačiame savęs centre stovi aiškus žinojimas, aplink jį šoka abejonės. Gražiai šoka, beje. Todėl tenka jas išmesti lauk iš tos šokių aikštelės. Visaip. Ir po truputį prisijaukinti savo atsakymus. Ar prijaukinti kitus prie jų :) Bet jų jau nebekeisti. Kai bus rezultatas, tada bus ir aišku, teisingas jis buvo ar ne.

      Nereikia tikėti mano atsakymais "Nežinau...", "Reikia pagalvoti"... Aš žinau. Tik dar nepripažinau jų sau. Ar kitiems.

     Duoti laiko ir truputį kartkartėm paspausti. Kad nusisukčiau ir šiek tiek supykčiau. Ir priartėčiau prie draugystės su jais. Ačiū.

Saldžios lavašo juostelės su moliūgų sėklomis

Kartais, kai darbai užgriūva iš viso matomo dangaus, mane gelbsti trumpos atokvėpio minutės. Tos, kurios man būtinos. Kai galiu atitrūkti nuo popierių, teorijų, mokslų, reikiamybių ir būtinybių. Tokios minutės išgelbsti. Šypseną. Dieną. Draugystę. Tikėjimą. Jėgas. Mane. Ir tyliai tyliai primena auksinę tiesą: "Ir visa tai pasibaigs".

 Traškios lavašo juostelės su medumi ir sėklomis

Lavašo
Keletos šaukštų medaus
Moliūgų, saulėgrąžų, riešutų

Lavašą supjaustome 2-3 cm pločio juostelėmis. Tepame ant jų medų. Apibarstome moliūgų sėklomis/saulėgrąžomis/riešutais.

 Orkaitę įkaitiname iki 150. Juosteles kepame 5-10 min, kol parus medus.

sometimes it helps to know you have something to loose

Tam, kad įvertintum. Tam, kad brangintum. Tam, kad paimtum iš to visa, kas įmanoma šią akimirką. Tam, kad atiduotum visą save. Be "pasaugojimų" vėlesniam laikui. Tam, kad suprastum, kad nieko nėra amžino. Pats nesi amžinas.

 Gyventi mylėti jausti justi siekti tikėti leisti būti kiekvienu savo iškvėpimu įkvėpimu ir tarpu tarp jų. Išnaudoti kiekvieną progą, jei tik jauti tiki galvoji, kad ji gali būti tavo. Nesvarbu, kad nesi tikras. Tiesiog ji gali būti vienintelė. Ar paskutinė.

  

Balansuoti ant peilio ašmenų. Ir sušokti patį aistringiausią tango su gyvenimu ant jų.

Legato ir staccato, arba bananų- šokolado keksiukai

"Kažkas kirba jos galvelėje. Ji laukė, kol atsisės ant laiptų, kad ištyrinėtų tą kirbėjimą. Tai tarsi mazgas plaukuose: kad išpainiotum, negali pešti kaip žvėris, reikia be prievartos, neskubant atpainioti. Panašiai ir su mintimis: jeigu stumdysi jas, suardysi, jeigu ginsi greičiau, jos išsilakstys..."

Isabelle Minnière "Pirmasis laiptelis"

Kai šiąnakt pradėjo gesti šviesos visuose namuose, o mintys pradėjo lakioti nuo knygos į visus kraštus taip, jog nebegalėjau jų numaldyti, tyliai nusileidau į virtuvę. Puodelis arbatos su medumi ir bandymas pažinti tas išsibarsčiusias savo daleles. Ką jos sako rėkia šnabžda tyli? Ko joms trūksta, kad susirikiuotų ir kartkartėm taip ach šypteltų?

Glotni bananų tyrė ir įžūlūs šokolado gabaliukai...
Užburiantis legato ir pakvaišę staccato...
Susijungę į viena, jie man atskleidė paslaptį. Nereikia vienos spalvos. Nereikia vienodumo. Nereikia per didelės ramybės. Netikėti blyksniai parodo naujas spalvas. Ant kurių kada nors kris naujas blyksnis. Gal tai ir yra harmonija?

Atrodo, prisijaukinau jas. O gal jos mane. Tik nežinau, ar ilgam (o kas šiam pasauly amžino?). Ir nereikia.

Bananų- šokolado keksiukai
12 keksiukų

150g cukraus
3 kiaušiniai
120g sviesto
2 bananai
300g miltų
1 šaukštas grietinės
1 šaukštelis kepimo miltelių
70g juodojo šokolado
cinamono

Kiaušinius išsukame su cukrumi. Įpilame išlydytą sviestą, įdedame grietinę, sutrintus (šakute/blenderiu/grūstuvu/...) bananus, suberiame sutrupintą šokoladą. Viską išmaišome.
Miltus su kepimo milteliais įsijojame/tiesiog suberiame į tešlą. Viską išmaišome iki vientisos masės. Tešlą dedame į keksiukų formeles, palikdami 0,5-1cm nuo viršaus- jie vėliau pakils. Viršų pabarstome cinamonu.
Orkaitę įkaitiname iki 200. Kepame ~20min, kol viršūnėlė švelniai parus.

Kai karamelė apsvaigina arba Kouign Amann...

Praėjus šventėms, pirmi vaizdai, ištarus Kouign Amann, iškylantys prieš akis- namiškiai apspitę ką tik iš orkaitės ištrauktą pyragą, ir kas šaukšteliu, kas šakute, kas pagaliuku kabinantys pakraščiuose lėtai stingstančią karamelę. TAIP! Be žodžių, su palaimingomis šypsenomis veiduose, žybsinčiomis akimis, ir paskendę tame dieviškame aromate. Tarytum tame klampiame blizgiame rudame kutenančiame uoslę kvape slėptųsi stebuklas. Ir tuomet ore suspragsi nekantrus laukimas- kada gi jis pagaliau atvės ir bus galima riekti ir skanauti skanauti skanauti. Tiesą pasakius, pats didžiausias malonumas kantriausiems- antrą dieną šis pyragas dar įstabesnio skonio (kaip turbūt ir visų sviestinių pyragų...), kai jis tarytum prisirpsta. Deja, kitai dienai dažniausiai nelieka- nes ir pirmąją jis vertas visko :)

Pirmąsyk šio gėrio paragauti teko šią vasarą viešint Bretanėje. Pamilau šį regioną. Su jo vėjais, vandenimis, sūrumo kvapu, nurodančiu, kad tuoj pasigirs bangos, žuvėdrų klyksmais... Kouign Amann- vienas iš tradicinių šio Prancūzijos regiono desertų. Kuo jis žymus? Sūūūūdytas sviestas. Sūūūūdytas sviestas. Ach. Jis ten visur!! O kas gaunasi sumiksavus sūdytą sviestą ir cukrų? Sūdyta karamelė. Dangiškas skonis. O šiame pyrage ta karamele kiekviename kąsnelyje! Sodrus ir tirpstantis burnoje skonis. Pajauti nubundant karalių savyje (ar pats pavadinimas Jums su juo neasocijuojas?). Atsikandus vos gabaliuko atrodo, jog visas pasaulis tarytum sulėtėja, nusidažo ryškiai geltonai ir pradeda dainuoti. Laimės receptas?


Kouign Amann
6-8 porcijos

2 šaukštai mielių (naudojau šviežias)
250ml šilto vandens
400g miltų
Šaukštas rupios druskos
200g baltojo cukraus plius cukraus tešlos apvoliojimui
200g rudojo cukraus
~200g sūdyto sviesto (150g šalto ir 50g lydyto)



Sumaišyti mieles, šaukštą cukraus ir vandenį. Palikti 10-15 minučių. Įberti druską ir pamažu berti miltus, užminkant tešlą, kol ji nebelips prie rankų ir bus tampri. Tešlą padėti į dubenį, uždengti ir palikti šiltoje vietoje pakilti ~1h.

Atskirame inde sumaišome baltą ir rudą cukrų. Stalo paviršių pamiltuoti ir iškočioti maždaug 5mm storio tešlos stačiakampį. Ant vidurinės dalies (ten, kur šviečia saulutė ;) išdėstome 150g šalto sviesto, supjaustyto nedideliais gabaliukais ir užbarstome 100g cukraus mišinio.


Užlankstome kraštus. Tuomet visą pailgąjį plotą užbarstome 50g cukraus mišiniu ir darsyk užlenkiame kraštus, kad gautume storą keturkampį (vėlgi saulutė :). Jį dedame į maišelį ir į šaldytuvą. Valandai.


Šįkart tešlą kočiojame ant cukrumi pabarstyto paviršiaus. Vėlgi stačiakampis. Ant vidurinės dalies užbarstome 100g cukraus mišinio, vėlgi užlenkiame kraštus, visą išilginį plotą pa užbarstome 50g cukraus mišiniu ir vėl užlenkiame kol gauname keturkampį. Darsyk valandai į šaldytuvą.

Kepimo formą negailėdami ištepame sviestu. Ant cukruoto paviršiaus prakočiojame tešlą Taip, matosi sviesto gabaliukai. Ir šiaip, keistai ta tešla atrodo. Kaip ten bebūtų, dedame ją į pyrago formą, pagal ją pirštais tešlą išminkome/iškočiojame, kad įgautų jos formą. Apibarstome likusiu cukraus mišiniu, užpilame lydytu sviestu. Orkaitę įkaitiname iki 210-220. Dedame pyragą į įkaitusią orkaitę ir kepame 40-45min.
Pamatysite, kad paviršius jau sodriai parudavo ir susikaramelizavo- jis jau pasiruošęs lįsti lauk iš orkaitės ir atlaikyti trokštančių paragauti sūrios karamelės ataką. Skaniausias šaltas. Ar antrą dieną. Jei ištversit laukimą ;) Aš pasakysiu tiek- karamelės gabaliukai, traškus paviršius ir tirpstantis burnoje karamelinis vidus. Ir akys palaimingai prisimerkia.


Recepto gaires nurodė David Lebovitz.