Kai laikrodis šiąnakt rodė 00:11 (dievinu tokį laiką iš pasikartojimų), aš tyliai nusišypsojau. Sau, nežinia kam ir dar šiltiems šakar makar sausainiams su karšta arbata. Vadink tai akimirkos ramumu, saldybe- tai nesvarbu, tiesiog akimirka, kai viskas yra taip, kaip turi būti, savo vietose ir savo laiku. Turiu savą (ne per daug savininkiškumo?) teoriją apie tinkamą laiką ir vietą ir mus visame tame. Jie nenukrenta iš dangaus, jie neatkeliauja netyčia, savas laikas ir vieta- tuomet, kai mes esame tam pasirengę ir parengę savo pasaulį. Ir tada jau daryk ką nori, nepabėgsi, nepasislėpsi, neištrinsi ir nesuderėsi, kad to nebūtų. Nes jei ir pavyktų sykį, kitą- būtų daug didesnis BUM :) Nes to reikia. Tau.
Ant mano kompaso užrašyti žodžiai "Kad visada žinotum, kur eini. Kad visada pataikytum ten, kur reikia TAU". Ne visada būna abu. Ne visada būna bent vienas. O kartais abu. O kartais- o dangau- nežinau, ką su įvykusiu daryti. Ir tada nežinia ką- užsimerkti, mesti burtus, ar patikėti širdies virptelėjimu. Ir tikėti. Ir mylėti.
Ką as veikiu ČIA ir DABAR? Pajutau, jog atėjo laikas savų minčių klajonėms sukurti buveinę, o tam, kas iš jų gimsta prisilietus pirštams- namus. Nes kas bebūtų daroma, rašoma, kuriama- visur dalyvauja jie. Žemėj, vandeny, danguj. Todėl ir pirštų antspaudai. Mano. Galbūt ir tavo?
Ant mano kompaso užrašyti žodžiai "Kad visada žinotum, kur eini. Kad visada pataikytum ten, kur reikia TAU". Ne visada būna abu. Ne visada būna bent vienas. O kartais abu. O kartais- o dangau- nežinau, ką su įvykusiu daryti. Ir tada nežinia ką- užsimerkti, mesti burtus, ar patikėti širdies virptelėjimu. Ir tikėti. Ir mylėti.
Ką as veikiu ČIA ir DABAR? Pajutau, jog atėjo laikas savų minčių klajonėms sukurti buveinę, o tam, kas iš jų gimsta prisilietus pirštams- namus. Nes kas bebūtų daroma, rašoma, kuriama- visur dalyvauja jie. Žemėj, vandeny, danguj. Todėl ir pirštų antspaudai. Mano. Galbūt ir tavo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą