2009 m. gruodžio 29 d., antradienis

But I know I'll go crazy if I don't go crazy tonight

Mane žavi akimirkos prieš iškilmės. Tuščia salė, preciziškai išrikiuotos kėdės, baltutėlės staltiesės, taisyklingai išrikiuotos taurės... Kai visame ore gali užuosti įtampėlę, (ne)pasiruošimą, laukimą, sąraše dedamas varneles, deginantį spirgėjimą, greičiau tuksenantį širdies ritmą, paviršesnį kvėpavimą ir jausmą- tuoj tuoj, jau tuoj. Kai nelauki pradžios ir nori ją vis atitolinti (juk laukimas toks saldus. Juk pasiruošimas taip įsuka. Juk adrenalinas tvinksintis smilkiniuose taip svaigina. Juk tai pralėks kaip akimirka. Juk tai...). Kai giliai kažkur lauki pabaigos (kad ir kokia ji būtų. Kad ir ką ji atneštų. Viena yra garantuota- kryptį tolimesniems.)
Mane žavi laikas po iškilmių. Kai viskas baigiasi. Tuščia salė, persuktos kėdės, šiek tiek vynu aplietos staltiesės, paskleisti popieriai, vienišos tuščios taurės... Pokštelėjęs įvairiaspalvis konfeti, kuris nuklojęs grindis. Akyse rankose kojose galvose pajuntamas nuovargis (saldus kaip kietas karamelizuotas cukrus. Trakšt mmm ach), šiek tiek spengiančios ausys, lakstantis žvilgsnis- ar nieko nepalikta, mąsli šypsena, šiek tiek primerktos akys, ir ramuma ramuma ramuma. Nors galbūt išorėje ir eini iš proto, nors keli chaosą, viduje tik tyvuliuojanti ramuma.
Baigta, vadinasi, visiška erdvė naujam. Vėl vėl vėl. Kol prasidės, vyks ir baigsis. Ir vėl vėl vėl vėl. Pradžia- procesas- pabaiga pradžios ir pabaigos nebuvime. Nes viskas tik vieno bendro proceso dalis. Be mūsų pradžios ir pabaigos. Vėl vėl vėl. Begalybė.





P.S. Ką matai, kai žiūri į šviežiai supustytą, lygų smėlį? Aš- pasiruošimą pradžiai. Žavu. Užburia. Keri. Tačiau mano širdis priklauso tam, kuris pasakoja man savyje išmintas istorijas.

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Pirštų antspaudai

Kai laikrodis šiąnakt rodė 00:11 (dievinu tokį laiką iš pasikartojimų), aš tyliai nusišypsojau. Sau, nežinia kam ir dar šiltiems šakar makar sausainiams su karšta arbata. Vadink tai akimirkos ramumu, saldybe- tai nesvarbu, tiesiog akimirka, kai viskas yra taip, kaip turi būti, savo vietose ir savo laiku. Turiu savą (ne per daug savininkiškumo?) teoriją apie tinkamą laiką ir vietą ir mus visame tame. Jie nenukrenta iš dangaus, jie neatkeliauja netyčia, savas laikas ir vieta- tuomet, kai mes esame tam pasirengę ir parengę savo pasaulį. Ir tada jau daryk ką nori, nepabėgsi, nepasislėpsi, neištrinsi ir nesuderėsi, kad to nebūtų. Nes jei ir pavyktų sykį, kitą- būtų daug didesnis BUM :) Nes to reikia. Tau.

Ant mano kompaso užrašyti žodžiai
"Kad visada žinotum, kur eini. Kad visada pataikytum ten, kur reikia TAU". Ne visada būna abu. Ne visada būna bent vienas. O kartais abu. O kartais- o dangau- nežinau, ką su įvykusiu daryti. Ir tada nežinia ką- užsimerkti, mesti burtus, ar patikėti širdies virptelėjimu. Ir tikėti. Ir mylėti.

Ką as veikiu ČIA ir DABAR? Pajutau, jog atėjo laikas savų minčių klajonėms sukurti buveinę, o tam, kas iš jų gimsta prisilietus pirštams- namus. Nes kas bebūtų daroma, rašoma, kuriama- visur dalyvauja jie. Žemėj, vandeny, danguj. Todėl ir
pirštų antspaudai. Mano. Galbūt ir tavo?